Abdijo 1

Taip kalba Viešpats DIEVAS

apie Edomą: –

Girdėjome pranešimą iš VIEŠPATIES,

pasiuntinys buvo pasiųstas tautoms:

„Kilkite! Kilkime į karą prieš jį!“

₂Tikėk manimi! Padarysiu tave mažiausią tarp tautų.

Tu būsi visiškai paniekintas.

₃Įžūli širdis apakino tave,

gyvenantį uolų plyšiuose,

turintį būstą aukštumose.

Sakai savo širdyje:

„Kas gali mane nulaipinti žemėn?“

₄Nors skraidytumei aukštai kaip erelis,

nors tavo lizdas būtų sukrautas tarp žvaigždžių,

nulaipinsiu tave iš ten, –

tai VIEŠPATIES žodis.

₅Jei vagys ateitų pas tave

ar plėšikai nakčia,

kaip tu galėtumei būti taip sunaikintas?

Argi jie nevogtų tik tiek,

kiek jiems gana?

Jei vynuogių rinkėjai ateitų pas tave,

argi jie nepaliktų išrankų?

₆Kaip buvo apiplėštas Ezavas

ir išnaršytos jo sankaupos!

₇Prie sienos nustūmė tave

visi tavo sąjungininkai;

tave apgavo, prislėgė tavo bičiuliai;

valgantieji tavo duoną

paspendė tau spąstus.

To jis visiškai nesupranta!

₈Argi tą dieną, – tai VIEŠPATIES žodis, –

nesunaikinsiu išminčių Edome

ir supratimo Ezavo kalne?

₉Temane, tavo galiūnai praras drąsą,

ir bus sunaikinti

visi iki vieno Ezavo kalne.

₁₀Už žudynes ir smurtą,

padarytą tavo broliui Jokūbui,

rausi iš gėdos

ir būsi sunaikintas amžinai.

₁₁Tą dieną, kai laikeisi nuošaliai,

tą dieną, kai svetimieji nešėsi jo turtus

ir svetimšaliai ėjo pro jo vartus

bei metė burtą dėl Jeruzalės,

tu irgi buvai kaip vienas iš jų.

₁₂Neturėjai džiaugtis jo nelaime

savo brolio dieną;

neturėjai džiūgauti dėl Judo žmonių

jų žuvimo dieną;

neturėjai išdidžiai kalbėti kančios dieną!

₁₃Neturėjai eiti pro mano tautos vartus

jų nedalios dieną;

bent neturėjai džiaugtis Judo nelaime

jo nedalios dieną;

neturėjai grobti jo nuosavybės

jo nedalios dieną!

₁₄Neturėjai stotis ant kryžkelių

jo pabėgėlių žudyti;

neturėjai išduoti jo išlikusiųjų

jo kančios dieną!

₁₅VIEŠPATIES diena jau arti visoms tautoms!

Kaip tu darei,

taip ir tau bus daroma;

tavo darbai kris ant tavo galvos.

₁₆Kaip jūs gėrėte mano šventajame kalne,

taip gers ir visos tautos be perstojo.

Jos gers ir prisigers,

lyg jų niekada nebūtų buvę.

₁₇Bet Siono kalne prisiglaus išlikusieji,

ir kalnas bus šventas;

Jokūbo namai iškraustys tuos,

kurie buvo juos iškraustę.

₁₈Jokūbo namai taps ugnimi,

Juozapo namai – liepsna,

o Ezavo namai – ražienomis;

jie padegs jas ir suris.

Neišliks nė vienas iš Ezavo namų,

nes VIEŠPATS taip pasakė!